„Gerų ir itin kokybiškai atkuriamų įrašų svarba žmogaus gyvenime yra ta pati, kaip ir muzikos svarba – ir kūnui, ir sielai. Prasti ar prastai atkuriami įrašai – kaip garsiai ir švariai jie beskambėtų – tai tik triukšmas, jis ne tiek maloniai jaudina, kiek erzina ir vargina“, – tvirtina socialinių mokslų daktaras, muzikinio garso tyrinėtojas, „Muzikos magijos“ salono įkūrėjas Artašesas Gazarianas. Jis taip pat turi atsakymą, kokia garso aparatūra galėtume pasitikėti, o kurią vertėtų tiesiog išmesti.
Pats konstravo stiprintuvus ir kolonėles
Dr. A. Gazariano gyvenimo istorija, besidomint kokybiškų garso įrašų kokybišku atgaminimu –dėsninga ir nuosekli. Jis pasakoja, kaip jaunystėje teko pačiam konstruoti garso stiprintuvus ir kolonėles, nes nebuvo kaip nusipirkti pakankamai kokybiškos aparatūros, kad galėtų su draugais mėgautis muzika. Vėliau buvo radistu, dirbo didelėje elektroninės aparatūros gamykloje.
„Galvojau, kad viską suprantu apie garso techniką. Paaiškėjo, kad taip nebuvo, tik po daug metų – tiesiog teko įsitikinti praktiškai, kad ne tik ta pati muzika skamba geriau ar blogiau, kai atkuriama pasitelkus skirtingas stereo sistemas, bet ir tiesiog nuo pačios sistemos priklauso, kokių įrašų labai norėsis klausyti, o kokių visai ne. Teko mobilizuoti visas savo informatikos ir neuropsihologijos žinias, kad galėčiau suvokti, kas yra „garsas“, kiek jį įmanoma įrašyti ir atkurti“, – pasakoja dr. A. Gazarianas.
Prieš 18 metų – 2006-aisiais – jis įkūrė „Muzikos magijos“ saloną. Tikslas, anot dr. A. Gazariano, buvo, kad žmonės turėtų galimybę įsigyti „teisingą“ techniką ir galėtų klausytis ne tik gerai pažįstamo popso, bet ir rimtesnės bei įdomesnės muzikos.
„Galima gerai girdėti, bet nieko gero nejausti“
Pasak muzikinio garso tyrinėtojo, gyvas garsas – tai ne technikos, o neuropsichologijos fenomenas – jis gimsta smegenyse, interpretuojant vibracijas iš aplinkos. Pastarosios yra itin sudėtingos, tai yra taip vadinami „fraktalai“, kurių iš principo neįmanoma aprašyti jokia baigtine forma.
„Atkuriamas iš įrašų garsas – tai visada tik aisbergo viršūnė – didesnė ar mažesnė jo dalis, priklauso nuo laikmenos ir formato. Be to, kad atkuriamos ne visos pradinės vibracijos, į jas dar įnešama iškraipymų ir priemaišų. Visa tai gali tiek nutolinti nuo realybės, kad mūsų pasąmonė atsisako vertinti girdimą net ir „labai švarų“ garsą kaip realybės atstovą ir „neįjungia“ emocijų. Galima gerai girdėti, bet nieko gero nejausti“, – aiškina dr. A. Gazarianas.
Visi žinome, kad seni garso įrašai yra vertinami kaip istorijos faktai, o seni įrašų atkūrimo prietaisai neretai patraukia subtiliu dizainu. Kartais jais didžiuojamasi ir kaip interjero puošmena. Bet ar tokie prietaisai kokybiškai atkuria muzikos garsą?
Dr. A. Gazariano teigimu, 1950–1980 metų vinilo plokštelės yra patikimos, naudingos, naudotinos. Rinkoje jų tikrai per akis ir joms nėra alternatyvos norint kokybiškai išgirsti fantastiškai atliekamą nuostabią minėtų dešimtmečių muziką. Aišku, tam, kad būtų galima išgirsti viską, dėl ko verta šias plokšteles klausyti, reikia naudoti pakankamai tobulą įrangą – jau nebe seną, juolab ne sovietinės gamybos.
„Rinkoje yra daug tobulų šiuolaikinių patefonų, kurie kainuoja nuo 1000 eurų. Yra ir labai pigių naujų plokštelių grotuvų, kuriuos verta naudoti tik klausant šiuolaikines vinilo plokšteles, kurios beveik išskirtinai pagaminamos iš sąlyginai mažos raiškos skaitmeninių įrašų ir neturi esminio privalumo, palyginti su gerai atkuriamu CD. Šiuolaikinis vinilas – tai dažniausiai tik žaislas, malonus ir madingas. Jis skamba geriau už masinės MP3 ar AAC formatus (pvz., „Spotify“), bet daug prasčiau už originalų, analoginiu būdu įrašytą vinilą arba aukštos raiškos skaitmeninius failus, pavyzdžiui, WAV 24/194, DSD256 ir panašius“, – pasakoja muzikinio garso tyrinėtojas.
Muzikos žudikas MP3
Anot jo, kai 1980-aisiais atsirado kompaktiniai diskai, vadinamieji CD, tai buvo didelis apgailestautinas kompromisas garso natūralumo ir muzikos atkūrimo prasme, o MP3 išvis tapo muzikos žudiku. Deja, tokių, jo žodžiais, „šlamštinių“ įrašų 1990–2020 m. prigaminta labai daug, jais ir dabar prekiaujama gan aktyviai, nes juos naudoti yra pigu ir patogu. Bėda ta, kad jie tinka tik paprastai ir pažįstamai muzikai. Mėgautis rimtesne muzika per „YouTube“ ar „Spotify“ nėra patikimas sprendimas. Tai tinka tik profesionalams, kurie klauso muzikos kitaip – ne tiek mėgaujasi, kiek domisi. Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad, deja, didesnė masė žmonių rimtesnes muzikos įrašų apskritai nebeklauso.
Jis taip pat gali papasakoti apie prastų ir nekokybiškai atkuriamų muzikos įrašų žalą žmogui. Bėda ta, kad jie nutolina klausytoją nuo rimtesnės ir įdomesnės, kartais dar nežinomos muzikos, verčia apsiriboti „umpa-umpa“ stiliumi, tinkamu tik kaip fonas sportuojant ar šluojant grindis. Dėmesingai jos klausytis – beprasmiška. Klausytojai tampa nebepajėgūs atskirti geriausio smuiko skambesio nuo paprastų masinės gamybos instrumentų – Stradivarijaus talentas praranda savo unikalią vertę, kaip ir jaunos Montserat Kabaljė jaudinantis balsas.
„Nėra lengva atskirti genialų muzikos atlikimą su subtiliausiais tembro ir dinamikos niuansais nuo paprasto natų įgarsinimo, būdingo vidutiniškiems muzikantams. O talentingiausi lieka apskritai neįvertinti… Kita žala – jau tiesiog fiziologinė. Kai mūsų limbinė sistema nepripažįsta garsų, kaip natūralios aplinkos signalų, tai jie vertinami tik kaip trukdžiai. Geriausiu atveju tenka labai sumažinti garsumą“, – aiškina muzikos tyrinėtojas.
Išmesti, parduoti, dovanoti ar pasilaikyti sau?
Kokius garso įrašų atkūrimo prietaisus ar įrašus jis rekomenduotų kuo greičiau išmesti? Pasak jo, dauguma šiuo metų naudojamų elektronikos prietaisų tinka girdėti šį bei tą, bet netinka klausytis muzikos. Juos gal ir geriausia būtų išmesti. Bet visai be muzikos gyventi – nuobodu. Laimei, pakankamai gero lygio skaitmeniniai šaltiniai greitai tobulėja ir tuo pačiu metu sąlyginai pinga. Tuo tarpu gerus, net senus stiprintuvus ir garso kolonėles išmesti visai nebūtina, jei nėra galimybės pakeisti juos į aukštesnio lygio komponentus. Senas vinilo plokšteles ir naujus rimtesnius vinilo grotuvus išmesti tikrai neverta. Gi CD kolekcijos praktiškai pasmerktos – visas masinis muzikos vartojimas nukeliauja į debesis, ten kokybė sparčiai auga, reikia tik teisingai rinktis, iš kur klausyti. O įrangos, senos ar naujos, jeigu ji netinkama aukštos raiškos failų atkūrimui arba originalių vintažinių vinilų atgaivinimui – tikrai geriau jos atsikratyti.
Elektronikos platintojų asociacijos projektų vadovė Laura Jurevičienė atkreipia dėmesį, kad įsigijus naują garso ar vaizdo aparatūrą, senąją reikėtų vertinti iš atsakingo vartojimo pozicijų. Galbūt, atsiradus galimybėms senąją tarsi „išaugome“, tačiau ji dar galėtų pradžiuginti kitus žmones. Tad patartina pagalvoti apie jos perdavimą į antras rankas – parduodant ar dovanojant. Prasčiausia išeitis, kai daiktas nenaudojamas nei pagal jo paskirtį, nei puošia aplinką, o tiesiog dulka kur nors nematomas. Iš esmės tai jau elektronikos atlieka, kurios vieta – elektronikos atliekų konteineryje.
Smulkiosios elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempų atliekų konteinerius galima rasti prekybos centruose, bibliotekose ir kitose vietose. Tuo tarpu stambiosios elektronikos atliekas EPA iš namų surenka nemokamai, galima paskambinti tel. +370 695 55111 arba registruotis www.epa.lt svetainėje.
Apie Elektronikos platintojų asociaciją (EPA)
Elektronikos platintojų asociacija yra didžiausia šalyje licencijuota kolektyvaus elektros ir elektronikos įrangos atliekų tvarkymo organizavimo organizacija. Ji vienija kelis šimtus tarptautinių ir nacionalinių elektros ir elektronikos įrangos gamintojų bei importuotojų, tarp kurių – žinomiausi pasauliniai elektronikos gamintojai, pvz., „Bosch“, „Siemens“, „Whirlpool“ ir kt. EPA savo veiklą organizuoja ir atliekų surinkimą finansuoja visos šalies mastu.
Nuotraukose – muzikinio garso tyrinėtojas dr. A. Gazarian. Asmeninio albumo nuotr.
